Kipras - tai legendomis apipinta sala, ištisus metus lepinama kaitrios Viduržiemio saulės. Jau dešimtis tūkstančių metų skaičiuojanti Kipro istorija tapo daugybės unikalių viena kitą keičiančių civilizacijų liudininke. Kiekviena epocha– nuo Aleksandro Makedoniečio iki Kleopatros- čia paliko savo neišdildomus pėdsakus, kurių traukai keliautojai yra nepajėgūs atsispirti. Pati Afroditė salą pavertė šventove: senųjų laikų keliautojai atvažiuodavo čia nusilenkti ir pagarbinti meilės ir grožio deivės.

Šiandien Kipras- tai moderni ir jauki vietovė, savo spalvingų paplūdimių ir uolėtų kalnų mozaika įtiksianti net išrankiausiam poilsiautojui. Aplankę unikalius senovinius paminklus bei Bizantijos ikonas, keliautojai galės pasimėgauti švelniu alyvuogių bei vynuogynų plantacijų grožiu, ragaudami rinktinį vyną mažoje ramaus kaimelio kavinukėje. Kipre šiuolaikinio gyvenimo tempą keičia sustojusio laiko pojūtis, dovanojamas salos gyventojų svetingumo ir nepakartojamų gamtovaizdžių gausos.

Svarbiausi faktaiKipras- tai nepriklausoma valstybė, kurioje vyrauja prezidentinis valdymas. Remiantis 1960m. konstitucija, valdymas yra sutelktas prezidento, renkamo visuotiniais rinkimais penkeriems metams, rankose.

Kipras yra trečia pagal dydį sala Viduržiemio jūroje, užimanti 9251 kvadratinių kilometrų plotą. Beveik lygiagrečiai saloje yra išsidėsčiusios dvi kalnų grandinės: pietvakarių pusėje- Trodosas, pasidabinęs pušimis, kedrais ir kiparisais bei šiaurinė Kerinija, išsiskirianti unikaliu kalnu Pentadaktilos, kurio pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia „penkiapirštis“.

ISTORIJA

Nuo 1489 m. Kiprą valdė Venecijos respublika, 1570 m. užėmė Osmanų imperija. Nuo 1878 iki 1960 m., kai tapo nepriklausoma valstybe, Kipras buvo Jungtinės Karalystės valda. Nuo 1914 m. Kipras buvo Jungtinės Karalystė kolonija.

Atsižvelgdama į strateginę salos svarbą, Jungtinė Karalystė pasiūlė Graikijai ir Turkijai nebepretenduoti į salą, kai ji pasitrauks, ir nepriklausomo Kipro suverenitetui suteikti visų trijų šalių garantijas. Taip Kipras būtų apsaugotas nuo prijungimo prie kurios nors šalies ir nuo galimo jo padalijimo į atskiras teritorijas. Šis susitarimas galiojo, tačiau neilgai: 1974 m. graikų radikalai, inspiruoti iš Graikijos, bandė nuversti prezidentą Makarijusą ir paskelbti, kad Kipras tampa Graikijos dalimi. Į šį aktą griežtai reagavo Turkija, kuri į šiaurinę salos dalį įvedė savo kariuomenę ir paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė nusprendė nesikišti ir nepalaikyti nė vienos iš šalių.

Nors pietinė graikiškoji salos dalis netapo Graikijos sudedamąja dalimi, Turkijos okupacinė kariuomenė šiaurėje taip ir liko. Taigi Kipras de facto tapo padalyta šalimi. Dvi jos dalis įskaitant ir padalytą sostinę, skiria Jungtinių Tautų pajėgų patruliuojama žalioji linija. Apie 78 % salos gyventojų graikų kontroliuoja apie 43 % šalies teritorijos, tuo tarpu apie 18 % salos gyventojų yra turkai, bet jie kontroliuoja apie 37 % teritorijos. Turkija taip pat vykdo per daug nereklamuojamą migracijos ir kolonizacijos politiką, skatindama daugiau turkų iš žemyno kraustytis į salą. Manoma, kad nuo 1974 m. iš Turkijos į Kiprą persikėlė gyventi daugiau kaip 100 tūkst. turkų migrantų. Šis daug asmeninių tragedijų ir sunkumų sukėlęs padalijimas nepanaikintas iki šiol, ir kol kas nesimato konflikto pabaigos. Nepadėjo konflikto sureguliuoti ir Jungtinių Tautų parengtas šalių susivienijimo planas, kurį 2004 m. balandžio mėn. referendume atmetė Kipro graikų bendruomenė. Šiaurinė salos dalis išlieka viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio vietų.

MENAS

Kipriečiai labai didžiuojasi savo kultūriniu palikimu, kuris tęsiasi jau daugiau negu 9000 metų. Salos šiaurinė dalis stengiasi atkurti turkiškąjį įvaizdį, keisdama vietovardžius į turkų ir stengdamasi kultūra bei gyvenimo būdu priartėti prie savo šiaurinių kaimynų. Respublika taip pat stengiasi atstatyti ir nepriklausomą identitetą, ko pasekoje daugelis pavadinimų taipogi buvo pakeisti. Tačiau kokios bebūtų pastangos, šalyje vis vien gausu istorinių reliktų, tokių kaip graikų šventyklos, romėnų mozaikos ar 15 - ojo amžiaus freskos. Daugybė gyvenviečių turi apipavidalinimus specifine menine forma: keliautojas neliks nepastebėjęs molinių bei keramikos dirbinių, sidabro, vario raižinių, pintų krepšelių, spalvingų gobelenų ir įžymiųjų Lekaros nėrinių.
Maisto pasiūla neatsiejama nuo kultūrinių skirtumų šiaurinėje ir likusioje šalies dalyje – šiaurinėse vietovėse virtuvė labiau turkiška, aštresnė ir spalvingesnė negu centrinėje ir pietinėje dalyje. Tačiau besilankant Kipre negalima išvykti iš šalies nepaskanavus kleftiko (krosnyje keptos ėrienos, tirpstančios burnoje) bei mezedes (salotos, kiti užkandžiai). Šalis garsėja sultingomis vynuogėmis, melionais, ypatingosiomis spygliuotomis kriaušėmis, citrusiniais vaisiais bei braškėmis.

Kipre gausu įvairių istorijos laikotarpių paminklų. Čia yra ir neolitinių gyvenviečių pėdsakų, ir antikinės helenistinės architektūros pavyzdžių, ir bizantiškų bei venecietiškų tvirtovių ir pilių liekanų, taip pat nemažai iš turkų valdymo laikų likusių mečečių.

Kipriečiai mėgsta linksmintis. Kasmet rengia karnavalą dievo Dionizo, teatro globėjo, garbei. Gegužę vyksta gėlių šventė, skirta gamtos ir žmogaus atgimimui, rugsėjį – vyno šventė.

GAMTA IR KLIMATAS

Kipre visada šviečia saulė ir puikus oras. Saloje auga daugiau kaip 1800 įvairių augalų, vien orchidėjų – net 40 rūšių! Kalnuose žaliuoja kedrai, eukaliptai, pušys ir ąžuolai, kiparisai ir alyvmedžiai. Taip pat gyvena muflonai – laukinės avys didžiuliais ragais. Šis gyvūnas yra tapęs Kipro simboliu. Nuo sausio iki gegužės, kai pražysta alpinės žibuoklės, kalnų šlaitai virsta ištisa gėlių jūra. Nuostabus grožis!

Žiema saloje šilta ir švelni. Čia sulekia žiemoti flamingai, gulbės ir žąsys. Gruodį geltonais tonais švyti apelsinmedžiai, citrinmedžiai, mandarinmedžiai, kabo vynuogių kekės. Beje, vietos gyventojai mandarinus vadina klementinais, jie oranžiniai, saldesni ir be kauliukų, o mandarinai ryškiai geltoni, rūgštesni, su kauliukais.

Kipras yra pati sausiausia ir karščiausia Viduržiemio regiono sala. Viduržemio jūros subtropikų su karštomis sausomis vasaromis ir nepastoviomis lietingomis žiemomis. Vidutinė oro temperatūra dieną nuo vasarą – 32°C, rudenį - 25°C, žiemą - 16°C.  Čia per metus 340 dienų šviečia saulė. Nuo lapkričio iki kovo mėnesio trunka lietingasis sezonas, tačiau kritulių pasirodo nedaug (daugiausia gruodžio- vasario mėnesiais). Šalies gilumoje temperatūra gali būti 10 laipsnių aukštesnė negu pakrantės zonoje. Kalnuose paprastai yra vėsiau, netgi vasarą. Jūra yra šilta nuo gegužės galo iki spalio. Šiaurės europiečiai turėtų vengti 11:00- 15:00 valandomis būti saulėkaitoje vasaros laikotarpiu. Kiprui būdingas lengvas viduržiemio klimatas, kuriame vyrauja saulė (netgi žiemą) ir iškrenta itin mažai kritulių. Vasara tęsiasi nuo gegužės iki spalio, ją lydi kaitri saulė, gaivus pajūrio brizas bei giedras ir skaidrus dangus. Tai idealus laikas plaukiojimui, saulės vonioms bei nardymui su akvalangais.